Taksų mylėtojų forumas

Форум любителей такс / Dachshund Lovers Forum
Klubo puslapis / Club web-page
Dabar yra Pir, 2019-12-16 10:09

Visos datos yra UTC + 2 valandos




Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 71 pranešimai(ų) ]  Eiti į 1, 2, 3, 4, 5  Kitas
Autorius Žinutė
 Pranešimo tema: Aklas šuo
StandartinėParašytas: Ant, 2009-12-29 9:16 
Atsijungęs
Moderatorius
Moderatorius
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Tre, 2007-10-24 19:05
Pranešimai: 3289
Miestas: Vilnius
Kaip žinia, Lietuvoje veisiamiems taksams privalomi akių tyrimai. Deja, nei vienas veisėjas neapdraustas, kad jo veisimo šuniukas neturės regėjimo problemų. Taip pat neapdraustas nei vienas, įsigijęs šuniuką. Deja.

Atkasiau savo archyve straipsnį, kuris kažkada buvo publikuotas žurnale "Savas šuo".



Aklas šuo

Kartais naktį, kai pabundu aklinoje tamsoje, šmėkšteli siaubinga mintis: o jeigu taip visą gyvenimą, diena po dienos, naktis po nakties? Jei net nežinočiau kada tamsa pasitraukia, kada ateina? Jei mano pasaulis kiekvieną akimirką, valandą, metų metais būtų visiškai juodas, tamsus? Mums, žmonėms, tai tikrai ne pats maloniausias jausmas. O šunys? Šunys mums nepapasakos, kaip jie jaučiasi apakę. Žmonės dažnai nežino kaip pasielgti tokioje situacijoje – ar atsisakyti šuns, ar jį laikyti? Kaip laikyti? O gal tas šuo kankinasi ir jį reikėtų eutanazuoti? Aš pati nesu laikiusi tokio šuns, todėl pateiksiu tik kitų žmonių nuomones apie šią negalią.

Dresuotojas Viktoras Avtuško:
Jei šuniukas gimė aklas ar apako būdamas mažas, manau, jo neverta kankinti. Jei apako suaugęs dresuotas šuo, kuris gali savimi pasirūpinti, pažįsta aplinką, maršrutus, – mano nuomone, jis gali gyventi savo malonumui.

Jakovo veterinarijos centro veterinarijos gydytojas Linas Piečiukaitis:
Aš manau, kad aklumas šuniui netrukdo. Juk šunys iš prigimties yra trumparegiai. Tokių šunų juslių (klausos, uoslės) jautrumas padidėja, todėl ir netekę regos jie puikiai jaučiasi. Tokie šunys visada laikosi arčiau šeimininko, greičiau išmoksta komandų, klusnesni. Vis dėlto reikėtų žinoti, jog aklas šuo geriausiai jaučiasi jam pažįstamoje aplinkoje. Nusivedus į naują vietą, šuniui reikėtų skirti daugiau dėmesio, nepaleisti nuo pavadėlio. Akli šunys turėtų gyventi namuose, arčiau šeimininko, nes toks šuo sargavimui lauke jau nebetinka.
Mano praktikoje yra buvęs atvejis, kai žmonės, laikantys namie prancūzų buldogą, net nepastebėjo, jog šis apako. Šuo buvo visiškai aklas, jo vyzdžiai nereagavo į šviesą, bet pati akis buvo nepakitusi. Tad praėjo nemažai laiko, kol šeimininkai sužinojo apie šuns negalią, nors šuo kiekvieną dieną nuolatos buvo su jais. Šis pavyzdys puikiai parodo, jog ir aklas šuo gali normaliai gyventi ir prisitaikyti. Jam tik reikės daugiau dėmesio.

Muitinės mokymo centro metodininkas Artūras Zaleckas:
Pirkdami šunį mes iš jo daug ko tikimės, tačiau gali būti, jog įsigytas šuo neturės grobio instinkto, sirgs displazija, bus silpnos uoslės – bet juk dėl to mes jo neatsisakysime. Pateiksiu keletą pavyzdžių, kai šuo ir grobio instinktą turėjo, ir sveikus sąnarius, tačiau buvo aklas. Gamtoje rega nėra tokia jau svarbi juslė. Šuo visą pasaulį „mato“ uosdamas. Šuns uoslė 800 000 kartų stipresnė už žmogaus. Kaip mes matome mus supančius žmones, taip šuo jaučia kiekvieno jų kvapą. Taigi, jis visą pasaulį mato ne akimis, o nosimi. Žinoma, rega šuniui irgi reikalinga, tačiau gyvenant su žmogumi jam nereikia medžioti, kad nemirtų iš bado, ir saugotis nuo priešų. Jo išlikimu pasirūpina šeimininkas. Todėl net akli šunys gali būti puikūs draugai ir pagalbininkai. Štai vienas pavyzdys: Pasvalio rajone vokiečių aviganių veislės kalė atsivedė visą aklų šuniukų vadą. Sulaukę poros savaičių, šuniukai taip ir neišvydo saulės. Vienas tų šuniukų, kurį aš puikiai pažįstu nuo pat mažumės, augo pas kinologą, tuo metu dirbusį Pasvalio komisariate. Jis gyveno visiškai laisvą gyvenimą ir puikiausiai orientavosi aplinkoje. Net apmokymų metu tas šuo visiškai nesiskirdavo nuo kitų šunų. Kiti tos vados šuniukai gyveno aptvare ir neturėjo galimybės pažinti supančią aplinką. Vėliau jie ir į laužavietę įbėgdavo, ir atsitrenkdavo į daiktus. Laisvai augęs šuo apibėgdavo visas kliūtis. Netgi paleistas palakstyti į pievą, jis aplenkdavo krūmus, nes vėjas šlamindavo jų lapus, šakas, o šuo jau buvo išmokęs orientuotis pagal klausą. Numetus jam pagalį, jis bėgdavo lėtai, kol būdavo išgirdęs tik rankos judesį, bet vos tik pagalys dunkstelėdavo į žemę, šuo visu greičiu pasileisdavo į tą pusę ir suradęs pagalį atnešdavo. Tik susipešus su kitu šunimi pasimatydavo, kad šuo aklas, mat peštynėse gyvūnai bando pagriebti savo varžovą už keteros ir taip priversti pasiduoti. Aklas šuo griebdavo kur papuolė, nesvarbu, ar tai priešininko koja, ar ausis, ar sprandas. Jam būdavo sunkiau suprasti, kada kitas šuo bando savo elgsena parodyti, jog pasiduoda. Tačiau pašaukus šeimininkui jis viską mesdavo ir bėgdavo pas jį.
Kitas man žinomas aklas šuo – vokiečių aviganių veislės kalė – taip pat gimė akla, bet ji tokio nuostabaus charakterio! Žaisminga, judri, nenustygstanti vietoje. Ji iki šiol tarnauja vienoje iš tarnybų. Jei ne baltos kalės akys, apskritai nebūtų galima pasakyti, kad ji akla. Žinoma, kada vėjas pučia nuo jos link stovinčio šeimininko, ji pašaukta gali pro jį prabėgti, bet tuoj pat pagauna vėjo gūsį ir nesuklysdama atranda šeimininką. Galėčiau aprašyti čia begalę istorijų iš aklų šunų gyvenimo, bet pasakysiu tik labai trumpai: nereikia išsigąsti taip atsitikus, neverta to sureikšminti. Reikia gyventi su šunimi pilnavertį gyvenimą.


Vokiečių aviganių veislyno „Geležinis vilkas“ savininkė, dresuotoja Neda Volkova:
Turėjau suaugusį vokiečių aviganių veislės patiną, kuris jau būdamas subrendęs dėl traumos apako. Ne iš karto; labai ilgai jis dar matė, bet prastai – ne toliau 20 m, ir vaizdas tikriausiai buvo kaip mozaika – kažką matė, kažko ne. Šis šuo labai sėkmingai gyveno mano veislyne, dalyvaudavo parodose, tik nusikaltėlio sulaikymo jam nebeleisdavau daryti, bet ne dėl šuns, o dėl figūranto saugumo, nes jis galėjo netyčia sugriebti ne už rankovės, o už kojos ar kitur. Vėliau šuo gyveno su kitais šeimininkais. Atidaviau ne dėl aklumo – iš savo didelio veislyno pasenti šunis išleidžiu „į pensiją“ pas rūpestingus ir gerus žmones, kurie rūpinasi vienu šunimi (man tenka išdalinti dėmesį dvidešimčiai ir daugiau šunų, o senatvėje dėmesys labai svarbu). Taigi, jokių problemų su aklu šunimi neturėjau. Jo dėka gavau puikių palikuonių, džiaugiuosi jo parodų pasiekimais. Kas ypatingo laikant aklą šunį – jam reikia daugiau dėmesio, daugiau užsiėmimų.

D. Vaštakienė
Prieš tris metus pastebėjau, kad mano šuo Karatas blogiau mato. Nuvežiau į prestižinę veterinarijos gydyklą. Čia pasakė, kad prasidėjo akių katarakta. Kadangi jam buvo dvylika metų, gydytojas nuramino, jog šunelis, nors ir silpniau, bet matys iki savo gyvenimo pabaigos. Deja deja… Po mėnesio mano auklėtinis visiškai apako. Giminaičiai patarė jį užmigdyti.
– Jei senatvėje apaksiu aš, gal ir mane užmigdysite?, – pasakiau „patarėjams“.
Atsidėkodama Karatui už ištikimybę, prieraišumą, begalinį atsidavimą, padėjau dalinai įveikti šios nelaimės sunkumus. Daugiau dėmesio ir kantrybės prireikė ligos pradžioje, kol šunelis išmoko orientuotis tamsoje, padedamas uoslės, klausos ir naujų komandų.
Vaikščiojant lauke pamačiusi jį einant tiesiai į medį ar kitą kliūtį, pasakau „atsargiai“. Karatas reaguoja staigiai ir aplenkia pavojingą daiktą. Vedžioju jį labiausiai jam įprastose vietose.
Namuose mano augintinis vaikšto lėtai, atsargiai. Orientuojasi neblogai, nors kartais stukteli nosimi į kurį baldą.
Dar labiau padidėjo jo prieraišumas. Jei tik ilgiau pabūna vienas, tuoj neramus eina ieškoti manęs. Kai kada prabudęs naktį pradeda žvalgytis, bando keltis. Išgirdęs mano balsą – „brinkt“ ant kito šono, ir miega toliau. Taip ir džiaugiamės abudu kiekviena pragyventa diena.
Yra sakoma, kad kiekvienas gyvas padaras nori gyventi. Palaipsniui pripratęs prie naujų aplinkybių, mylimas ir rūpestingai prižiūrimas Karatas tebegyvena ir šiandien.


Papasakosiu dar vieno šuns istoriją.
Netoli Vilniaus, Skaidiškėse, gyvena ponia Inesa su šeima, kuriai priklauso ir mažutė mišrūnė kalaitė Babeta. Babetai jau šešeri metai. Viskas buvo gerai, kol kalaitei nesukako penkeri metai – kartą jai labai smarkiai ėmė traiškanoti viena akis. Šeimininkai vežiojo ją į Vilnių pas kelis veterinarus, visur ją ramino, kad čia nieko rimto, viskas greit susitvarkys, bet… po gydymo akis Babetai tiesiog ištekėjo ir teko ją pašalinti. Kalytė labai kentėjo, jai labai labai skaudėjo, gyvūnas tikrai kankinosi, nustojo ėsti, žaisti, gulėjo susigūžusi viename kambaryje. Šeimininkai ėmė svarstyti apie užmigdymą. Buvo pralieta daug ašarų, ir niekas iš šeimos nesiryžo paskirti Babetai mirties dienos ir valandos. Dar sunkiau tapo, kai ji pradėjo akti ir antrąja akimi – tai atsitiko praėjus mėnesiui po pirmosios pašalinimo. Buvo nuspręsta pašalinti antrąją akį. Nuo to momento, kaip pasakoja Inesa, kalaitę lyg kažkas pakeitė: atsirado apetitas, ji vėl tapo labai žaisminga, energinga, pati susirado savo paslėptus žaislus, kiekvieną šeimos narį skuba pasitikti prie durų. Ji netgi laisvai užšoka ant kėdės – prieina, apuosto ar nieko ant jos nėra, ir šoka. Žinoma, po operacijos buvo sunkoka – kol kalaitė apsiprato su aklumu, teko nosimi pasidaužyti į baldus. Vėliau ji tapo klusnesnė, puikiai žino, ką reiškia žodis „atsargiai“, lauke yra vedžiojama tik su pavadėliu, o namuose niekada neperstatomi baldai. Babeta – šeimos narys, ir jai padedam taip, kaip būtų daroma nelaimei nutikus bet kam iš žmonių. Atsisveikindama Inesa pasakė: „Kaip gerai, kad ji gyva! Mes tuo labai džiaugiamės.“ Manau, džiaugiasi ir Babeta.

Apsilankiusi pas Karato ir Babetos šeimininkus (tiksliau – jų šeimose), patyriau daug nuoširdumo. Kaip malonu buvo bendrauti su žmonėmis, iš kurių tiesiog trykšta gerumas, meilė, pasiaukojimas! Dabar mano namuose laksto septyni mėnesio amžiaus mažyliai. Labai norėčiau, kad jie pakliūtų į tokias šeimas, kaip Karato ir Babetos. Apie tai gali pasvajoti kiekvienas veisėjas. Ir šį straipsnį noriu baigti klausimu:
Jei vieną baisų rytą jūsų akys nustotų matyti, o aplinkiniai, jūsų artimiausieji, nebesuprastų jūsų kalbos, ir tiesiog nuspręstų, kad laikas baigti šias kančias… ar lengvai atsisveikintumėte su šia ašarų pakalne, ar nesijaustumėte silpni ir išduoti pačią sunkiausią jūsų gyvenimo akimirką, tiesiog numesti vieni į nežinią, kai taip reikia, kad kas nors priglaustų?...

Živilė Čepulienė

_________________
Ragana (!empty($user->lang['IMAGE'])) ? $user->lang['IMAGE'] : ucwords(strtolower(str_replace('_', ' ', 'IMAGE')))


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: Ant, 2009-12-29 12:55 
Atsijungęs
Veteranų klasė
Veteranų klasė

Užsiregistravo: Šeš, 2008-12-20 17:33
Pranešimai: 993
Miestas: Siauliai
Ačiū Daiva.D...
Skaitau ir verkiu, o parašyti jums į forumą dar sunkiau... Štai jau savaitė kaip mudvi su Sairute grįžome iš Kriaučeliūno klinikos su diagnoze - įgimtas aklumas :CrywithKleenix: Buvau šoke, verkiau, pykau ir vėl verkiau. Patys žinote, mūsų šunys tai mūsų šeimos nariai. Buvo, o ir tebėra labai skaudu. Nežinomybė kaip reiks gyventi su aklu šunimi mane labai slėgė. Vyras pririnko info, vakar Safyra atvežė straipsnių rusų kalba. Po truputį, po truputį mokysiuos AŠ kaip gyventi ir kaip palengvinti Sairutei gyvenimą.
Veisėja labai atsiprašė ir apgailestauja, kad nepastebėjo jos aklumo. Pasiūlė grąžinti visus pinigėlius arba pasiimti kitą šuniuką. Deja, dabar mano visas dėmesys skirtas Sairutei. Džiaugiuosi, kad mane palaikė šeima ir draugai taksininkai :4u: Buvo ir tokių, kurie norėjo Sairutę pasiimti auginti... kaip gi galima atiduoti savo "vaiką"? Bet gera žinoti, kad mane supa geri ir supratingi žmonės. Ačiū visiems kas mane palaikėt ir raminot, man to tikrai reikėjo.

Aušra


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: Ant, 2009-12-29 13:11 
Atsijungęs
Moderatorius
Moderatorius
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Tre, 2007-10-24 19:05
Pranešimai: 3289
Miestas: Vilnius
Saira turi šiltus namus, mylinčius šeimininkus, žaidimų draugę. Turės jautresnę uoslę, aštresnę klausą, geriau išlavintą lytėjimo pojūtį, negu kiti šunys. Ji tikrai bus laiminga, ir nesijaus kažko netekusi!

_________________
Ragana (!empty($user->lang['IMAGE'])) ? $user->lang['IMAGE'] : ucwords(strtolower(str_replace('_', ' ', 'IMAGE')))


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: Ant, 2009-12-29 13:21 
Atsijungęs
Veteranų klasė
Veteranų klasė

Užsiregistravo: Šeš, 2008-12-20 17:33
Pranešimai: 993
Miestas: Siauliai
Gydytojas Evaldas irgi pasidžiaugė, kad Saira namuose augs ne viena. Sakė, taip ji lengviau adaptuosis. Iš tikrųjų ji labai žaisminga ir judri, nežinodamas nelabai ir įtarsi, nes namie ji jau visus kampus žino :) Nerimą kelią tik laiptai...į viršų ji užlipa su nosyte baksnodama viršutinę pakopą, bet nulipti negali, nes su nosyte nepasiekia apatinės pakopos :huh: va čia jau reikalingos mūsų rankelės, bet tikiuosi su laiku mes išmoksim ir nulipti.


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: Ant, 2009-12-29 14:11 
Atsijungęs
Čempionų klasė
Čempionų klasė
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Šeš, 2008-09-06 15:29
Pranešimai: 632
Miestas: Tauragės raj.
Kaip gaila Sairutės, tokia graži kalytė... Manau lipti laiptais išmoksit, tik reikia šiek tiek laiko. Stiprybės jums ir jūsų kalytei.

_________________
www.taksai.lt, +37065206575, ilgaplaukiaitaksai@gmail.com


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: Ant, 2009-12-29 14:35 
Atsijungęs
Čempionų klasė
Čempionų klasė
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Šeš, 2008-04-05 11:17
Pranešimai: 507
Miestas: Vilnius
stiprybės Sairutei ir ramaus gyvenimo tarp mylinčių šeimininkų ir draugų.


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: Ant, 2009-12-29 14:49 
Atsijungęs
Jaunimo klasė
Jaunimo klasė

Užsiregistravo: Sek, 2009-03-15 20:18
Pranešimai: 206
Miestas: Plungė
Stiprybės Jums ir Sairutei. :hug:


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: Ant, 2009-12-29 15:23 
Atsijungęs
Veteranų klasė
Veteranų klasė

Užsiregistravo: Šeš, 2008-12-20 17:33
Pranešimai: 993
Miestas: Siauliai
Ačiū už palaikymą :4u:
Sairutė nors ir išdykusi, bet labai paklusni, ji atsiliepia į mano kvietimą iš pirmo karto. Balsu ją įspėju prieš kliūtį, kartais pavyksta, o kartais nespėja jei bėga :) Nėr ko norėt, juk mokomės vos kelios dienos...


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: Ant, 2009-12-29 16:21 
Atsijungęs
Veteranų klasė
Veteranų klasė
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Pir, 2008-07-14 15:23
Pranešimai: 2338
Miestas: Šiauliai
Saira ir Selga

http://www.youtube.com/watch?v=FS-JZIjTsVA

_________________
Trumpaplaukis nykštukinis taksas Topas
Trumpaplaukis nykštukinis taksas Kapri


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: Ant, 2009-12-29 16:30 
Atsijungęs
Veteranų klasė
Veteranų klasė

Užsiregistravo: Šeš, 2008-12-20 17:33
Pranešimai: 993
Miestas: Siauliai
$this->bbcode_second_pass_quote('Jurga ir Topas', 'S')aira ir Selga

http://www.youtube.com/watch?v=FS-JZIjTsVA


Ačiū Jurga :ty: Va būtent tokia situacija mus privertė rimtai sunerimti dėl Sairutės. Dabar tai ji greičiau jau orientuojasi, pradžioje neparagaudavo nei vieno skanuko, o Selga puotaudavo :eyebrow: Nu nieko, ateis šventė ir į Sairos kiemą :P

Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: Ant, 2009-12-29 18:29 
Atsijungęs
Veteranų klasė
Veteranų klasė
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Sek, 2007-10-28 14:34
Pranešimai: 1005
Miestas: Šiauliai
Sveikatos ir stiprybės Sairutei, bei jų šeimininkams ;) Aišku nėra ko džiūgauti, bet nėra taip jau blogai. Gi Sairą supa mylintys šeimininkai ir vyresnėlė sesė :wub: Sėkmės

_________________
Takso mišrūnas Difis ir Auksaspalvis retriveris Nesteris (Nectaris Baltoji Selenė) :wub:

www.gabrijh.weebly.com


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: Ant, 2009-12-29 19:10 
Atsijungęs
Čempionų klasė
Čempionų klasė
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Sek, 2009-09-06 17:34
Pranešimai: 521
Miestas: Vilnius
Na taip, bėda rimta.. :( bet, manau, susidorosit tiek jūs, tiek Saira.. jei tik šuo turi mylinčius ir rūpestingus šeimininkus, aklumas tikrai nėra pasaulio pabaiga. Šuniui gal net lengviau nei žmogui, šuo dėl aklumo nedepresuoja ir nekompleksuoja, o tinkamai prižiūrimas tiesiog toliau džiaugiasi gyvenimu.. Stiprybės :hug:


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: Ant, 2009-12-29 20:17 
Atsijungęs
Moderatorius
Moderatorius
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Tre, 2007-10-24 21:25
Pranešimai: 653
Miestas: Kaunas
Sairutei pasisekė, kad pateko pas jus. Jūs tokie šaunuoliai, kad pasiliekat ją :wub: Stiprybės, sėkmės, tikrai susitvarkysit ir turėsit pačią geriausią draugę.


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: Ant, 2009-12-29 21:57 
Atsijungęs
Veteranų klasė
Veteranų klasė
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Tre, 2009-10-14 12:19
Pranešimai: 1283
Miestas: Kaunas/Vilnius
Labai liūdna, bet perfrazavus žinomą patarlę, galima sakyti, kad nėra to blogo, kas negalėtų būti dar blogiau. Linkim, kad Sairai tai būtų vienintelė "bėdelė", o visokios kitokios negandos ją aplenktų.

_________________
(!empty($user->lang['IMAGE'])) ? $user->lang['IMAGE'] : ucwords(strtolower(str_replace('_', ' ', 'IMAGE'))) (!empty($user->lang['IMAGE'])) ? $user->lang['IMAGE'] : ucwords(strtolower(str_replace('_', ' ', 'IMAGE')))


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: Ant, 2009-12-29 22:46 
Atsijungęs
Veteranų klasė
Veteranų klasė
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Pen, 2008-05-23 18:55
Pranešimai: 1033
Miestas: Kaunas
Stiprybės jums ir kantrybės, auginant Sairutę. Jai labai pasisekė, kad pateko į tokių rūpestingų žmonių rankas!


Į viršų
 Aprašymas  
 
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 71 pranešimai(ų) ]  Eiti į 1, 2, 3, 4, 5  Kitas

Visos datos yra UTC + 2 valandos


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
Veikia ant phpBB® Forum Software © phpBB Group
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007