Taksų mylėtojų forumas

Perskaičiau apie aklą mažylę, grynai mano Azos istorija, tik maniškei jau pusantrų metų, ir ji didelė (tipo Azijos aviganis, kiek gryna nežinau, nes be dokumentų).
Dar nustebins ne kartą jus jūsų Saira.
Azą aš gavau dovanų mėnesio laiko. Iš pradžių atrodė normali mažylė, laiptų pas mus name nėra, kiemas didelis aptvertas, vaikštinėjo ji po kiemą normaliai už nieko nekliuvinėdama, aišku ir nelakstė greitai, bet gi tai azijatas, jam ir nepriklauso... na kartais pastebėdavau, kad nulipdama nuo lovos nepastebi atviro lango, kad prie maisto nepuola, bet neėmiau į galvą labai, nu lėtesnis šuniukas ir tiek, o ir veislė tokia. Vieną dieną ėjau su ja nepažįstamoj jai vietoj, ir ėjau ne lėtai, o greitai. Ji atsitrenkė į reklamą, nors buvo pakankamai vietos ją apeiti, tada ir aš susimąsčiau, kad kažkas čia ne taip. Mūsų vietiniai veterinarai nieko daug nepasakė, vienas apžiūrėjęs numykė taip, kad nelabai matosi akių būklė, nemato dugno, ir nieko nepasakė, aš pati pasakiau jam - nu jei akla, mokysimės naujų komandų. Kitas nepatikėjo, kad ji akla net tada, kai jau aš šitą žinojau. Atsirado jai vienoje akytėje glaukoma, iš pradžių pas vietinius bandžiau gydyt, bet kai pamačiau, kad nežino niekas kas jai yra, nuvežiau pas Diržinauską Kaune, jis iškart nustatė, kas kaip ir paskyrė gydymą. Pasirodo, pas Azą nėra tinklainės ir neišsivystęs regos nervas. Na sužinojau, tikrai akla, bet net minties nebuvo, kad atsisakyti jos. Ji puikiai orientuojasi, uoslė ir klausa žymiai geresnės už kitų mano šunų, išmoko valdyt savo kūną ir pojūčius, neklysdama užlipa ant malkų krūvos, ant būdos, į mašiną ir nulipa taip pat sėkmingai, išmoko apsičiupinėt viską letenomis. Dar metų neturėdama išmoko peršokti per 1,5 metro vartus. Prieina, apčiupinėja letenomis viršų ir op, jau laisvėj. Ir kas galėtų patikėt, kad šitaip elgiasi nuo gimimo aklas šuo. Neseniai išsivystė glaukoma jai ir antroje akyje. Gaila, kad akytės nebeatrodo gražiai, bet jai juk nuo to nei kiek ne blogiau, ji džiaugiasi gyvenimu, reikia pamatyt, kaip ji žaidžia su obuoliukais kai išleidžiu iš voljero, mėto, gaudo ir visada žino kur numetė, kaip ji neklysdama sugeba iš pasalų žmogui ant nugaros užšokt, ir koks šelmiškas snukelis tada būna, "aš tave radau"... Aš anksti sužinojau apie jos akluma, dar mažytė buvo, bet nesigailiu, kad nemigdžiau, susitaikiau su jos aklumu, ji nuostabi ir laiminga, o kad negražios akytės - visai nekompleksuoju, kai žmonės paklausia kodėl jos tokios akys, taip ir atsakau - akla, vieni žavisi, kad laikau ir myliu tokį šunį, kiti aiškina, kad kankinu ir reikėjo migdyt dar mažą, bet aš tvirtai žinau, ji laiminga, reikia matyt ją kaip ji džiaugiasi gyvenimu, ir tada net nekils mintis, kad ji kankinas, ji nežino kitokio gyvenimo ir jis jai mielas toks koks yra. Aišku, gaila, kad negalim su ja važinėti dviračiu, nes jai kelią reikia apsičiupinėt, gaila, kad negali plaukiot, nes vandenyje praranda orientaciją, bet visa kita puiku, palauksiu kol pilnai suaugs ir pradėsim tampyt svorius, taip gaus iškrovą ir patreniruosim raumenis, o dabar kol kas tegu žaidžia su obuoliukais...

Nežinau, man keista, kad visgi yra žmonių migdančių aklus šunis. Neregys žmogus prisitaiko gyventi visuomenėje ir jaučiasi laimingas, ką jau kalbėt apie šunį, kuris turi mylinčius šeimininkus, kurie jį globoja. Žinoma niekam nelinkėčiau nelaimės ir negaliu sakyti, kad esu visai objektyvi, aklo šuns neturėjau, bet tikiu, kad jis gali būti laimingas, viskas priklauso nuo mūsų.

_________________
Marselio kompanija

Sėkmės. Šiaip tokia miela.

_________________
Ilgaplaukis taksiukas - Karis. :wub:
Trumpaplaukė - Musė.

Dar dėl laiptų norėčiau patart. Aš savo Azą kai mokiau į mašiną lipt padėjo. Kai aš noriu, kad ji paliestų letenomis ką nors, kad žinotų kurioje vietoje jis yra, tai stuksenu į tą daiktą pirštais ir kviečiu ją, tada ji būtinai pradžiai prikiša nosį, tada leteną ir neklysdama užlipa ir nulipa, jei nosimi nepasiekia pabando letena pasiekt. Pabandykit po vieną laiptą pastuksenant, turėtų pavykt. Kantrybės dirbant su aklu šunimi, gal kiek daugiau reikia, bet labai įdomu. Moka jie nustebint savo sugebėjimais.

Ačiū Kukusai už informaciją, aš dabar ją "stačią ryju" Informacijos tikrai kukliai, bet kiek yra tiek...
Šiandie mergina pirmą kartą nulipo lauke nuo laiptų Ten tik dvi pakopos, bet vis tik pažanga O viduje laiptų pakopos gan aukštokos ir ji nepasiekia nei su snukučiu, nei su kojyte Bet idėja dėl stuksenimo man patiko, reiks pabandyti.
Sumąsčiau pagaminti Sairutei laiptelius prie lovų... o tai žiūriu ji visai nesistengia užšokti, o tik padeda letenas ir laukia, kada ją įkelsim į lovą Mum aišku nesunku, bet kartais visokių situcijų būna, kad negalim prieiti. Aišku sakysite, tegu ant grindų ar guolyje būna, bet taip jau yra, kad jos pas mus miega lovoje ne vien tik naktį, išskyrus tuos atvejus, kai paliekamos narve. Nu lepinu aš savo šunis, bet nieko negaliu su savim padaryti, kitaip ir nebus

Selga, mano Marselis irgi kasnakt pats nelipa į lovą cypia kol įkeliu

_________________
Marselio kompanija

Nu gal aš paskubėjau su tais laipteliais...bet kai matau Selgą šokinėjančią kaip voverę ir dar įsigudrinusią slėptis nuo Sairos ant lovų Aš tikiu, kad ateityje ji užšoks pati, bet va su nulipimu....labai abejoju

Šiandien gydytojas atsiuntė oficialų dokumentą su diagnoze: abipusis aklumas, progresuojanti tinklainės atrofija, priekinės lęšio kapsulės katarakta.

$this->bbcode_second_pass_quote('selga', 'A')čiū Kukusai už informaciją, aš dabar ją "stačią ryju" Informacijos tikrai kukliai, bet kiek yra tiek...

_________________
Trumpaplaukis nykštukinis taksas Topas
Trumpaplaukis nykštukinis taksas Kapri

Ačiū Jurga kaip visada gelbsti mane su anglų kalba

Na va čia tai ką žadėjau . Pradžiai kelios gražios aklus šunis auginančių žmonių mintys :

„Svarbu suvokti ir nepamiršti, kad ne taip kaip kai kurie žmonės, prarandantys gyvenimo džiaugsmą dėl savo negalios, šunys jaučiasi laimingi, nepaisant jokių fizinių apribojimų. Jūsų šuo yra jūsų šeimos narys ir jis nusipelnė jūsų meilės ir rūpesčio. Nėra taip sunku rūpintis aklu šunimi. Jums tereikia susiplanuoti kai kuriuos dalykus ir pasisemti kiek daugiau kantrybės“.

„Ryšys su aklu šunimi yra nepaprastas. Jis pasitiki tavimi tiek, kad bėga šalia, kai tu bėgi, lipa, kai tu lipi. Tas aklas pasitikėjimas tavimi atrodo neįtikėtinas.“

O čia pabandžiau sutrumpintai pateikti rastą informaciją:

Aklo šuns priežiūros ypatumai

1. Stenkitės neperstatinėti baldų ir nepalikti kliūčių ant grindų. Aklas šuo savo galvoje nešiojasi namų „žemėlapį“, pagal kurį puikiai orientuojasi, be problemų gali žaisti ir bėgioti po namus.

2. Nepamirškite, kad mes išgyvename kur kas labiau nei jie, tačiau jie perima mūsų emocijas, todėl stenkitės aklą šuniuką apgaubti teigiamomis emocijomis.

3. Lavinkite tuos jutimus, kuriuos jie turi: uoslę, klausą, skonį ir lytėjimą.

4. Paprašykite, kad kiti žmonės prieš liesdami jūsų šunį, leistų jam apuostyti ranką ir švelniai jį pakalbintų. Daugumos vėliau apakusių šunų charakteris nepakinta, tačiau kai kurie gali pasidaryti bailesni ir kąsti, kai juos staiga kas nors paliečia.

5. Elkitės su jais kuo natūraliau. Jų pasitikėjimas auga kartu su suvokimu, kad jie gali užsiimti veikla ir kad jūs juos vis tiek mylite. Tai svarbiausi dalykai, lemiantys mažo aklo šuniuko charakterio vystymąsi.

6. Įvairiais kvapais galite pažymėti atskiras teritorijas. Galite panaudoti paprasčiausius automobilio gaiviklius arba skirtingų aromatų kvepiančiomis žvakėmis pažymėti atskirus kambarius, kas padės jūsų šuniui lengviau susiorientuoti. Lašelis vienokių kvepalų prie išėjimo į lauką, kitoks kvapas prie guolio, dar kitas prie maisto indų ir jūsų šuo be vargo viską suras. Lygiai taip pat kvapu galite pažymėti paprastą žaisliuką, kurį mėtysite šuniui.

7. Teritorijai pažymėti taip pat galite panaudoti įvairias medžiagas. Tam puikiai tinka maži kilimėliai ar dekoratyvinės pagalvėlės (nors žmonės dažnai net nepagalvoja apie jų „tikrąją“ paskirtį. Lauke jiems padėtų orientuotis dekoratyvinės plytelės, skaldelė ar kitokia danga.

8. Kitiems savo šunims galite prikabinti varpelius, kad aklasis lengviau juos surastų arba galėtų sekti paskui, o taip pat tam, kad nebūtų išgąsdintas staiga atsiradusio šuns. Taip pat galite prisikabinti varpelį ant savo kojos, kad šuo orientuotųsi, kur jūs esat. Ypač tai svarbu einant pasivaikščioti.

9. Aklam šuniui labai svarbūs prisilietimai ir masažas.

10. Su savo šunim kalbėkite garsiai ir aiškiai.

11. Toje pat vietoje negarsiai įjungtas radijas taip pat padės orientuotis.

12. Išmokykite savo šunį tokios komandos kaip „Stok“, kuri padės išvengti pavojingų situacijų.
Mokykite jį užlipti arba nulipti pagal komandas „Aukštyn“ arba „Žemyn“, kurias išgirdęs jis suprastų, kad priekyje laukia aukštesnė arba žemesnė vieta, pvz. laiptelis ar bordiūras.

13. Visada nešiokite pakabuką su užrašu: „Aš aklas, tel........“ ir laikas nuo laiko patikrinkite ar užrašas nenusitrynė.

14. Jei namuose yra laiptai, svarbu užtverti jų šonus, nes aklas šuo gali nukristi. Daugelis aklų šunų bijo laiptų. Mažus šuniukus pradėkite mokyti nuo mažų laiptelių su 2-3 pakopom. Iš lėto veskite juos aukštyn ir žemyn, paskatindami skanėstais ir nepamirškite ties kiekvienu laipteliu duoti komandą „Lipk“. Mokydami didesnį šunį pasinaudokite jo klausa. Viduryje kambario išskleiskite laikraštį ir ant jo paberkite skanukų. Šuo įsimins jų byrėjimo garsą. Tuomet šunį pastatykite laiptų viršuje, o laikraštį – apačioje. Paberkite ant jo skanukų, tuo pranešdami šuniui, kad skanukai yra apačioje, tereikia nulipti žemyn juos pasiimti. Būkite ramūs ir kantrūs ir nepamirškite kartoti komandos „Lipk“.

15. Blogiausia ką galite padaryti – tai lepinti tokį šunį, nors tam ir sunku atsispirti. Jei pradėsite jį visur nešioti arba padavinėti jam daiktus, tai teks daryti nuolat. Todėl verčiau girkite jį kas kart, kai jis teisingai atlieka kad ir mažiausią veiksmą.

_________________
Trumpaplaukis nykštukinis taksas Topas
Trumpaplaukis nykštukinis taksas Kapri

Tiesą pasakius saviškei nenuolaidžiauju, tiesiog išmokom komandą "atsargiai" ir jos vienintelės užtenka. Ir daiktų vietą nebijodama keičiu ir vedžiojuosi bet kur paprastai, tiesiog po komandos "atsargiai" ji sustoja ir apsičiupinėja aplink. Aišku mums yra privalumas, kad ji didelė ir beveik viską pasiekia apsičiupinėt, kojos ilgos ir, kaip Diržinauskas sakė, kad jai padeda orientuotis tai, kad ji niekada nuo pat gimimo taip ir nematė, todėl jai nereikėjo prisitaikyt prie regėjimo praradimo. Ji gyvena pilnavertį gyvenimą ir įveikia tokias kliūtis, kad kartais galvoju, geriau jau neįveiktų. Pakeitėm vartus į aukštesnius ir ką gi, vieną kartą gerai apčiupinėjo, tai jau ir tuos moka peršokt, visa laimė, kad nešokinėja per juos kol aš neišeinu, o kai išeinu palieku voljere.

Nežnau kodėl, bet Saira labiausiai sureaguoja į komandą "atsargiai". Visada sustoja ir apsiuosto, jei yra kokia kliūtis apeina, jei griovys apsisuka ir eina atgal. Jau ir po stalu vaikšto drąsiai ir tarp kėdžių pralenda neužkliuvusi Šaunuolė ji pas mane
Na, bet mes nusižengiam tam 15 punktui....nieko negaliu padaryti

o mes nusižengiam daug taisyklių
1-ai nusižengiam, tiesiog po perstatymo ji apčiupinėja ir vėl žino kas kaip, o be to jei ilgai niekas nesikeičia, praranda atsargumą ir ne savoj teritorijoj daugiau kliuvinėt pradeda.
6-ai nusižengiu, nežymiu niekuo jokių teritorijų, ji ir taip jas puikiai skiria, juk pas aklus šunis uoslė ir taip labai stipri, kam ją slopinti palengvinant jai darbą, tegu lavinasi. 7 taisyklė į tą pačią temą.
8 ir 10-ai taip pat nusižengiu, jos klausa ir taip jautri, ji puikiai girdi žingsnius ir net kvėpavimą. Kartais kaip tik žaidžiu slėpynių. Sustoju ramiai ir nejudu, tai ji mane suranda tik pagal kvėpavimo garsą ir kvapą ir galiu pasakyti puikiai tai daro. Prisėlinti tyliai prie jos neįmanoma, kaip tyliai beeitum vis tiek išgirsta.
13 pakabuko nenešiojame, nors gal ir reikėtų prie progos įsigyt
15 niekada nenusižengiu, kaip tik stengiuosi ją skatint pačiai viską susirast, pačiai užlipt, nulipt ir t.t., gal dėl to ji pas mane tokia savarankiška ir taip puikiai prisitaikiusi.

Na mes nekabinam jokių varpelių Selgai. Reikia pamatyti, kaip jos žaidžia... Selga slepiasi, o Saira ieško. Įdomiausia tai, kad Selga nubėga į kambarį ir sustingsta, tik galvą atsuką į tą pusę kur yra Saira, o Sairą kelias sekundes uosto...o paskui tiesiu taikymų lekią į Selgą ir girebia už kutnerio Tikrai įdomu stebėti, kaip tobulėja juos uoslė ir klausa.

Labai gaila, kad Saira nemato. Bet džiugu, kad jai puikiai sekasi ir, kad su šeimininkais jais labai "nuskilo".

P.s. ilgą laiką buvau izoliuota nuo internetinio pasaulio, tai šiandien, pasibaigus "izoliacijai", puoliau viską skaityti. Ir išsigandau, tiek nelaimių. Tai Sairutė nemato, tai Marko išoperuotas. O dar ne visas temas perskaičiau... Tikiuos, daugiau niekam nieko blogo nenutiko.

_________________
Taksas Vincentas