Labas vakaras. Šiandien apie 21:20 vaikščiojom su Kariuku. Nuėjus prie žolės pribėgo nuostabaus grožio šuniukas. Kažkokia pagyvenusi moteris buvo netoliese, todėl maniau, kad tai jos šuo. Nors keista. Su pavadėliu begioja. Taigi, norėjau prieit, o tą moteris sako:
-Abu tavo?
Aš tokia.
-O..O ta..O tai šitas šuo?.. Ne jūsų?!
Ji pažiūrėjo į mane susirūpinusi.
-Na mačiau, kaip šį šuniuką išmetė iš mašinos, tai nuėjau jo pažiūrėt. Aš negaliu jo laikyt, nes jau turiu vieną šunį.
Aš vos ne verkdama sakau:
-Šuniuk šuniuk ateik čia, einam pasivaikščiot..
Nežinojau kur jį dėt. Lauke mažiausiai -10C laipsnių. Taigi jis manęs klausė, lengvai vizgindamas uodegytę. Taip pavaikščiojom, prisiminiau, kad mama pradės nerimaut.
Paėmiau pavadėlį (ten ne pavadėlis, o.. Nu.. virvė su mazgu ant galo). Žinojau, kad mama jį priims jei ką.
Tad ėjau namų link, tik Karis pamatė katę, patraukė ir paleidau šuniuką. Jis nubėgo prie gatvės ir atsigulė. Supratau, kad lauks šeimininko. Bėgdama pasakyt mamai sutikau draugę su šuniu, mes paėmėm tą šunį, ir jau ėjom namo, atėjo senutė ir sako:
-Ko šitas šuniukas taip neina?
Aš viską jai papasakojau glausdama šiek tiek sušalusį šuniuką. Ji pažiūrėjo į jį ir pasakė, kad galėtų jį pasiimti. Man senutė atrodė tvarkingai apsirengusi, tad padaviau pavadėlį į rankas ir pasakiau.
-Tikiuos, jūs juo pasirūpinsite labiau, nei tas, kas šį šuniuką išmetė.
Tada nuėjau namo ir sumaniau parašyti viską kas nutiko. Ačiū už dėmesį.
Klubo puslapis / Club web-page
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Velniava 
