Maniškis, kol buvo mažutis, siekdamas, kad neišeičiau į darbą ir jo nepalikčiau vieno, pavogdavo man iš po nosies batą (ar abu), juos paslėpdavo po savo guoliu. Tuomet pats atsiguldavo į savo guolį ir gulėdavo kaip niekur nieko, maždaug, kur tavo batai tikrai nežinau ir neklausk, aš jų neėmiau, o jei batų neturi, niekur neik ir būk su manimi. Kai suprato, jog vis tiek savo batus rasiu, kartą juos ne tik paslėpė po savo guoliu, bet prieš tai nukandžiojo nuo batų kaspinėlius
Na, dabar jis supranta jau, kad man reikia išeit, tai nebevagia batų. Bet... Jei palieku savo tapkes jam prieinamoje vietoje, tai jas visada grįžusi rasiu jo guolyje (būna ir apgraužtos). Kodėl taip daro? Manau iš ilgesio (na, apgraužia, gal truputį ir iš pykčio). Todėl aš visai nepykstu, jei randu ne batus ar tapkes, o tik liekanas.
Be to, jis, kol užaugo, sugraužė ne tik tapkes, batus, bet ir visus baldus, linoleumus, betoną (atplėšęs linoleumo gabalą, bandė iškasti betoną ir taip pasiekti pagr. buto laidus
), sienas, parketą, savo guolį, mano rūbus (padžiautus ir per žioplumą paliktus ant radiatoriaus), kilimus, takus, laidus ir t.t. Ką dariau? Nieko. Susitaikiau. Čia kaip per tą anekdotą dėl viduriavimo. Vaistai nepadėjo, bet į galvą nebeėmiau