Na ką – tęsiame savo temelę toliau
. Du savaitgaliai paeiliui praleisti varžybose Rygoje ir Piarnu, įspūdžių pilnos kišenės, tad kol jie neišblėso, pasidalinsiu ir su jumis. Šįkart netikėtai nudžiugino Topas – Rygoje laimėta trečia vieta, Piarnu – kad ir nedidelėj konkurencijoj, bet pirma vieta. Berods, pagaliau būsiu radusi raktą į jo sudėtingą charakterį. A1 lygyje bėgiojame jau metus, tačiau laimėjimais pradedame džiaugtis tik dabar (čia tiems, kas mano, kad po mėnesio treniruočių, jau galima dalyvauti varžybose
). Neretai būdavo ir pikta, ir apmaudu, betgi visada žinojau, kad turiu taksą, o ne VA
. Nepaisant visko, su taksais agility jaučiuosi išskirtinė – Lietuvoje ir Latvijoje dabar daugiau nėra aktyviai sportuojančių. Estijoje – yra, tačiau Piarnu varžybose agility dalyvaujančių šiurkštukų šeimininkė startavo su šelčiu...Sakėsi, pabijojusi, kad bus per aukštai užkeltos kartelės ir taksiukų neregistravusi, nes šio klubo organizuojamose varžybose dalyvavo pirmą kartą. Aš irgi surizikavau, bet ne tik kad kartelės buvo pakankamai žemai, bet ir varžybos super – puiki aplinka (varžybos vyko sporto ir poilsio centre pušyne), nuostabus oras abi dienas ir nemaža savos komandos kompanija. Tiesa, mūsų gerietis Kapriukas parodė irgi esąs vertas tikro takso vardo
. Po pirmųjų tokių gan sėkmingų varžybų, apie kurias jau rašiau, šiose dvejose varžybose iš keturių startų dviejuose taip ir nepajudėjo iš vietos nuo starto kartelės tarsi būtų prikaltas prie žemės
. Rygoje dar pagalvojau, kad tai normalu, jis gi pas mus truputį baikštukas, o čia pirmos varžybos lauke. Tačiau Piarnu buvo dar prasčiau, nors nulinukai bėgo tik antrąją dieną ir laiko apsiprasti prie aplinkos buvo sočiai. Labiau patyrę kolegos latviai tuoj išrišo kur šuo pakastas – jis gi toks sočiai pavalgęs ir gyvenimu patenkintas atrodo, tai kam jam šokinėti
. Žodžiu, motyvacijos stygius, o motyvuoja jį tik maistas, tad vaikis pasirašė nuosprendį dar griežtesnei dietai. Bus nauda ir sveikatai, ir sportui, nes vis nesiryžau dar labiau mažinti porciją, nors jis niekaip nenorėjo sukūsti.
Už puikius kadrus dėkoju Solvitai Slišane ir Ester Must.