Na štai ir praėjo paskutiniosios šio sezono varžybos, tad prisėdau prie aprašymų – taksų klubo ir forumo bei mūsų agility klubo puslapiams. Nori nenori kartais tenka pabūti ir metraštininke
.
Nors Šiaulių „Akelos“ agility klubo sezono užbaigimo vakarėlį organizavome rugpjūčio pabaigoje, ne tik antroji vasaros pusė, bet ir rugsėjis bei spalis dar buvo turtingi varžybomis. Tad vėl apžvelgsiu jas per taksišką prizmę
. Iš ties taip jau yra, kad dalyvaujant su taksais varžybų pasirinkimą koreguoja kartelių aukštis, tad dabar jau įpratau prieš registruojantis, ypač jei tai naujas klubas ar teisėjas, pasitikslinti, ar barjerai nebus maksimalaus aukščio. Dažniausiai nebūna, tačiau pora klubų jau yra mano „juodam“ sąraše, nes nors labai pasistengus ir įveikiamas tas didžiausias 35 cm aukštis, tačiau kiek įmanoma stengiamės tausoti nugarėles. Pasitaiko ir geranoriškų organizatorių, kurie sutinka karteles nuleisti žemiau nei jų klube įprasta. O protingi teisėjai irgi nelinkę traumuoti šunų maksimaliais aukščiais ar superpainiomis trasomis. Juk šis sportas sugalvotas visų pirma tam, kad tiek vedliui, tiek šuniui būtų smagu. Ir ne aukštyje esmė, o gebėjime tiksliai ir greitai įveikti trasą.
O smagu varžybose būna ir azarto tikrai daug. Kaip ir nusivylimų, ir net ašarų ar išsprūstančių stipresnių žodelių. Ypač neseniai pradėjusiems, kai ir vedlys nepatyręs, ir šuo dar jaunas ir varžybose prikrečia visokių išdaigų: pabėga iš trasos, nevykdo komandų ar išvis nebėga. Arba šiaip yra toks kaip mano Topas, kuriam, atrodo, niekad nepritruks fantazijos visokioms išdaigoms. Tarkim šios vasaros jo topinis išmislas vidury trasos prilėkti prie teisėjo patikrinti, ar čia ne mūsų Vytautas (teisėjas, „išaugęs“ iš mūsų komandos, kurį jis be proto myli). Arba kaip šioje foto tiesiog sustoti trasos vidury, prisiminus, kad kažkur ten šalia ringo juk paliko visi treniruočių draugeliai
.
Nuotrauka Solvitos Slišane
Todėl nenuostabu, kad dažniausiai vis dar netelpam į duotą laiko limitą. Tačiau progresas po šios vasaros jau akivaizdus – išdaigų trasoje mažėja, slalomas nebeatrodo baisi kliūtis (liko išmokti įėjimą iš reikiamos pusės), o bėgimo greitis didėja, tad tas pats laiko limitas jau kartais būna įveikiamas, o agility knygelės paskutinis lapas džiugina rezultatais. Palyginimui įdedu pirmąjį su krūva diskvalifikacijų ir paskutinį lapus:
Panašu, kad įdėtas darbas pagaliau pradėjo duoti saldžius vaisius
. O ir šiaip šuo labai sustiprėjo emociškai. Dar neseniai prabėgus dvi trasas varžybose, trečios jo maža galvelė jau nebeišnešdavo, kas neretai baigdavosi pabėgimais ar užsispyrimu vidury trasos. Dabar gi jau esame bėgę ir keturias trasas per vieną dieną ir nieko – kompiuteris atlaikė neperkaitęs
. Tolimesnė siekiamybė – 3 švarios trasos, t.y. 3 prabėgimai be klaidų ir baudos taškų už viršytą laiką, kurie jau leistų pereiti į aukštesnį A2 lygį. Tad tobulėti dar yra kur ir apskritai šiame sporte mokymosi procesas niekad nesibaigia, nes visada atrandi elementų, kuriuos galima padaryti geriau, greičiau, paprasčiau ir t.t. Tačiau jei pradžioje kartais atrodė, kad galbūt iš vis nieko gero iš to neišeis, nes šuo dažnai pasielgdavo visiškai neprognozuojamai, tai dabar jau galiu pasitikėti savo šaunuoliu ir su malonumu lipdyti trūkstamus elementus prie tvirto pamato, kurį jau turim. Žinoma, nerealu būtų svajoti apie Lietuvos agility čempiono titulą taksui. Ir juo labiau ne su tokiu itin taksišku užsispyrėliu kaip Topas. Tačiau ne taip paprasta ir įvertinti, kuris iš mūsų labiau užsispyręs. Matyt, ne šiaip sau mane kolegos jau žadėjo į garbės lentą kabinti
.
Šitaip Topas bėga dabar (video iš paskutinių varžybų Raudondvario žirgyne):
http://youtu.be/k4MipDzG_k8 Atskira istorija apie Kaprį. Liepos gale varžybose Rygoje su dukra nuskynęs pirmą vietą ir azartiškai lodamas trasa lekiantis taksas atrodė toks nepanašus į tą bailiuką, kuris dar neseniai slėpėsi tunelyje ar iš vis nesiryždavo net startuoti, kad daug kas klausė, ar čia tikrai tas pats šuo
. Patvirtinus, kad taip ir yra, kraipė galvas stebėdamiesi, kad per pora mėnesių šuo gali šitaip pasikeisti pakeitus vien vedlį. Matyt, sutampa kažkokie jųdviejų su dukra biolaukai, nes logiško paaiškinimo iš ties nėra. Šeriu ir vedžioju Kaprį dažniausiai aš, tačiau niekam kitam, o tik Vasarei grįžus jis „išdainuoja“ tokias džiaugsmingas treles ir pas ją lekia guostis gavęs pylos už sugriaužtą šlepetę. Tad nenuostabu, kad ir varžybose su ja jaučiasi smagiai ir saugiai. Entuziazmo atsirado tiek, kad jau net pristabdyti tenka, nes skrenda su vėjeliu greičiu lenkdamas net kai kuriuos ilgakojus, o ir zonas kartais pralekia kojom neliesdamas, kas jau visai nepageidautina. Arba iš pernelyg didelio užsidegimo nulekia ne ten, kur reikia
. Visko dar būna, bet svarbiausia, kad šuo jau suprato, jog tai tikrai smagu. Kasdien matydami koks ramus jis dažniausiai būna namuose, tikrai nesitikėjome iš jo tokio užslėpto azarto. Vilniečių suorganizuotoje sezono uždarymo agility fiestoje vykusiame taip vadinamame „drage“ (neoficialiose lenktynėse) abu mūsų trumpakojai netgi praėjo pirmąjį etapą – Kapris aplenkė šeltuką, o Topui nuskilo lenktyniauti su špiciuku, apie kurį kažkada rašiau
. Tačiau bene brangiausias ir netikėčiausias laimėjimas buvo paskutiniosiose šiemet varžybose, kai organizatorių sprendimu visi nulinukai buvo apdovanojami neskirstant pagal dydį. Tad kai iš 12 šunų, kurių tarpe 8 buvo „large“ kategorijos, pirmos vietos laimėjimo pakvietė atsiimti Vasarę su Kapriu, ji net negalėjo tuo patikėti.
Čia varžybose Šiauliuose gražiai prabėgta Kapriuko trasa:
http://www.youtube.com/watch?v=9ApXAacW ... e=youtu.beIr kelios linksmos nuotraukėlės, nes tik Kapris lėkdamas trasa sugeba išgauti tokias keistas grimasas, kažkuo primenančias padykusį vaiką
.
Nuotraukos Gedimino Vileikio
Kaip bebūtų, vis tik galima drąsiai sakyti, kad pusė visos sėkmės priklauso nuo klubo, nes tokio palaikymo ir paskatinimo net tada, kai nesiseka niekur kitur nesu gavusi. Nors dabar jau kaip klubas gerokai išaugome, tačiau ir atėję naujokai įsilieja į tą bendrą sergančiųjų vieni už kitus dvasią, tad varžybose, nors ir dalyvaujame kiekvienas už save, jaučiamės tarsi vienas kumštis. Visi jau žino, kad jei šalia ringo nuo juoko kilojasi palapinė, joje rasi šiauliečių komandą
. O jei tai mūsų pačių organizuojamos varžybos, nepaisant to, kad būtent Šiauliuose jos būna gausiausios dalyvių skaičiumi, viskas vyks operatyviai ir tvarkingai, nes ringe ir sekretoriate dirba daug žmonių. Esu dėkinga likimui ir...taksams, kurie leido pažinti ne tik šaunią „taksistų“ kompaniją, bet ir puikų agility kolektyvą, be kurio nebeįsivaizduoju savo gyvenimo. Šita veikla yra tai, kas „veža“ ir suteikia energijos visose kitose gyvenimo srityse.
Visi mūsų šio sezono rezultatai skelbiami čia:
http://www.taksuklubas.lt/