Aš taip galvoju, kad tikri šūviai yra ne tas pats kas fejerverkai. Ne kartą esu girdėjusi, kad šuo dalyvauja medžioklėje, lauko bandymuose, ir visai nebijo šūvių, o fejerverkų bijo.
Mano pačios šunys šaudykloje stebėjo varžybas, ne kartą buvo tikrinta jų reakcija į šūvį lauko bandymuose. Nebijo, nors medžioklinio šautuvo garsas tai toks solidus BUM. O su fejerverkais vis dėlto kažkas vyksta. Anri tarsi ir nebijo, bent jau neparodo jokios baimės. Tačiau prieš kokius 5 metus, būdamas namuose ir girdėdamas nepaliaujamą fejerverkų poškėjimą, buvo pradėjęs keistai lekuoti ir taikėsi pasislėpti. Kitais metais jau vėl viskas normalu. O Marko akivaizdžiai prisibijo, nenori vaikščioti lauke išgirdęs pokštelėjimą ir veržiasi namo. Galbūt fejerverkų poškėjimas kažkuo labiau erzina. O gal šunys į jį labiau reaguoja todėl, kad tie garsai įsiveržia į jo pažįstamą saugią erdvę.
Bet tai, ką nupasakojau (ir tai ką papasakojo Alisa) yra tik uogelės. Tokias nestipriai išreikštas baimes galima nesunkiai išgydyti, ir ne taip jau baisiai jos nuodija gyvenimą. Kai šuo iš tikrųjų siaubingai bijo, tai daug sunkiau. Išgirdęs pokštelėjimą jis bėga ne pas šeimininką, ne namo, o kur akys mato, nesirinkdamas kelio. Namie ieško kuo giliausios slėptuvės, patiria didelį stresą, jam gali rimtai sutrikti sveikata.
Tiesa, dar girdėjau versiją, kad perdėtas baimes sukelia skydliaukės disfunkcija, kuri išderina visas organizmo sistemas, bet tai tik versija.
_________________ Ragana
|