Krona, kad ir pavėluotai (retai užsuku dabar į forumą), bet galiu šiek tiek pasidalyti patirtimi, jei ji reikalinga, apie vaiko auginimą, kai turi šunį. Neatsimenu, ar minėjau, bet kai savo naujagimę parsivežiau į namus, padarėme vieną labai didelę klaidą. Mūsų namuose laukė ne tik Vincutis, bet ir svečiai. Kaip vėliau kalbėjomės su vienu kinologu, tai klaida, kad buvo svečiai namuose. Namuose turėjo būti tik namiškiai, kad Vincui būtų mažiau emocijų ir streso. Naujagimis pirmas dienas neturi kvapo. Kai vaiką įnešėme į namus, svečiai (nors jų buvo tik du) pradėjo reikšti savo džiugias emocijas. Vincutis, manau, suprato, kad parnešėme kažką ypatingo, pvz.: triušį. Todėl pirmą kartą mačiau ir be proto išsigandau savo šuns akių. Vincutis buvo pasiruošęs medžioklei, t.y. pulti kas yra vaiko lovelėje ir sudraskyti. Aš jau nekalbu apie jo kaukimą ir puolimą į lovelę. Prisipažinsiu, Vincutis mano lepūnas yra. Prisipažinsiu, dėl Vincento puolimo ant naujagimio buvau šoke, puoliau į isteriją. Juk po gimdymo, pasiilgusi namų, savo lepūno grįžau su išsvajota dukrele ir štai tau... Nežinau, ar teisingai pasielgėme, bet tuoj pat su vyru sudėjome Vincučio pagrindinius daiktus ir guolį, ir vyras iš karto jį išvežė keturioms dienoms pas savo tėvus (jie be galo myli Vincutį ir bijau, kad dar labiau nei aš, jį lepina). Ten Vincas nusiramino, nors sakė, jog labai mažai ėdė ir liūdėjo. Tuomet po keturių maždaug dienų, Vincutį parvežė vyras atgal su daiktais į namus. Namuose nebuvo nieko pašalinio, tik aš su dukrele, kurią, prieš parvykstant vyrams, užmigdžiau. Vincui parėjus į namus, stengėmės jokių emocijų nereikšti, aplink vaiko lovelę vaikščiojome tariamai nekreipdami dėmesio. Leidome Vincučiui prieiti ir apuostyti, kas lovelėje guli. Nepasakyčiau, kad jis labai sustresavo. Matėsi, kad jam labai įdomu, žiūrėdavo į mus klausiamai, kas čia? Mes kaip niekur nieko vaikščiojome, tvarkėmės. Aišku, iš tikro akių nenuleidome, maža kas. Kitą dieną Vincučiui jau leidome pamatyti, kaip aš dukryte paimu ant rankų. Dar kitą kartą jau leidome pamatyti, kaip aš vaiką maitinu. Toliau - kaip nešioju, kaip maudome ir t.t. Žodžiu, Vincučiui vaiką rodėme po labai mažai kas dieną, vis pratindami, kad vaiku rūpinamės. Paskui net leidome apuostyti. Tik vienas dalykas - VISADA stebėti šunį, NIEKADA nepalikti vienų. Dabar Vincutis pripratęs prie vaiko. Į lovą Vincutis gali užlipti. Tik mano šuo po vaiko gimimo suaugo. Pati kartais negaliu tuo patikėti, kaip jis pasikeitė. Rodos ir palepiname, kaip anksčiau, ir to dėmesio nemažiname. Jei aš turiu ant rankų dukrą, tai vyras paima ant rankų Vincentą, truputį jį panešioja, kad nepavydėtų. Bet Vincas tapo tikras vyras, rimtas, protingas. Ir lova kažkaip jį nebe labai domina. Vienas su vaiku dabar nė už ką nepasilieka. Manoji pamačiusi Vincutį iš laimės cypia, o šis tik pribėga, lyžteli ir pabėga. Dabar mums labai sunkus metas, nes dukra pradėjo po truputį vaikščioti, tai ji eina prie Vinco ir nori jam griebti už ausų, uodegos. Šis, aišku, nedžiūgauja ir urzgia. Tai va, dabar vėl turiu abu akylai stebėti ir nepalikti vienų, kol dukra supras, kaip elgtis teisingai su šuniu (aišku, aš ją mokau, rodau, bet dar ji per maža, kad prisiminti po, pvz., penkių minučių).
Daug prirašiau, tikiuos neatsibodo skaityti. Tikiuos, kad kažkiek padėjau, pasidalindama savo patirtimi.
Tiesa, dar pamiršau parašyti apie lojimą. Nežinau, kaip kiti taksai, bet namuose mano šuo nedažnai loja. Kol visai kūdikėlis vaikas, tai nelabai ir girdi. Vienu metu dukra išsigąsdavo Vincučio lojimo, mes drausdavome ir neleisdavome amsėti kada tik ant seilės jam užeina. Dabar jau lauke vaikui rodau, kaip didesni šunys loja, tai ji juos patenkinta mėgdžioja "au au".
Bet užtat, kai dukra naktį suverkia, prie lovelės Vincutis iš karto prisistato ir žiūri klausiamai į mane, maždaug, ko lauki, nuramink mažylę.
Kai vaiką pirmą kartą maudėme didelėje vonioje, Vincutis pakraupo. Siekdamas išgelbėti vaiką, kad nepaskęstų
puolė, pasistiebęs lakti vonios vandenį, maždaug, vaike, laikykis, aš tave išgelbėsiu.
Lauke niekas negali iš nepažįstamų prieiti prie vaiko ar jo vežimo. Saugo juodai. Į namus, naudojasi principu - visus įleisti, nieko neišleisti. Jei tik kas iš nepažįstamų į namus, Vincas loja, nubėga prie vaiko ir būna šalia. Pabandyk prisiartinti.