Aš Mūzą nešiojuosi tokioje terbelėje, dažniausiai žmonės (net pardavėjos) pakalbina, šypsosi, klausia, ar galima paglostyti. Tačiau kartą Šakių Norfoje prie mūsų prisistatė apsauginis. Negalima, sako, su šunimis. Taigi, sakau, ji terbelėje, prie nieko nesiliečia. Vistiek, sako, negalima, dar ant dešrų koks parazitas užkris. Paklausiau, kada jis paskutinį kartą vartojo vaistus nuo parazitų, ir paaiškinau, kad Mūza jų gavo prieš savaitę. Tai apsauginio neįtikino, mat, neturėjau jokio mano žodžius patvirtinančio dokumento. Mane apėmė nenugalimas noras pasilinksminti. Pasakiau, kad jeigu kalbėsime apie dokumentus, tai Mūza yra kilmingesnė už mus abu (t.y. apsauginį ir mane) kartu sudėjus. Jokio poveikio. Negalima, sako, ir viskas. Na ką gi, negalima, tai negalima. Tuomet, sakau, gal Jūs galite ją palaikyti, kol apsipirksiu, ir įdaviau jam į rankas terbelę su Mūza, kurią jis iš netikėtumo ir paėmė. Tik, sakau, labai saugokit, nes šitas šuva brangiai kainavo (čia perkeltine prasme, bet nebūtina aiškinti). Apsauginis su Mūza atsistojo prie sienos už kasų ir stovi - didelis toks, storas kaip spinta, prie diržo - ginklo dėklas, o rankose - vaikiška terbelė, iš kurios kyšo šuniukas. Žmonės eina pro šalį, žiūri, šypsosi, Mūza žvalgosi (jai nė motais, kad ją laiko svetimas žmogus), apsauginis nežino, kur dingti, net raudonas iš to nesmagumo, o aš neskubėdama vaikštau po parduotuvę, pro lentynas vis pasižiūrėdama į nepakartojamą vaizdelį. Pardavėjos susirūpino, kad kas nors nufotografuos, kaip apsauginis šunį saugo, ir nusiųs į laikraštį. Nusprendžiau ir aš, kad laikas baigti linksmybes. Apsauginis net atsiduso, kai pagaliau paėmiau iš jo Mūzą. labai gerai saugojot, padėkojau, ačiū. "Kitą kartą..." Bet apsauginis liepė kitą kartą šuns nesinešti.
Čia iliustracija (jei galima nuotraukas dėti ne nuotraukų temoje)